prievaisius

príevaisius sm. (1), prývaisius (ž.) (1) 1. sing. Lex113, CII1104, R422, N, K žr. prievaisa 1: [Lamų] pateles laiko prievaisiui Blv. Per tokį prievaisių bičių šeimyna išsilaiko ir dauginasi Rdž. 2. sing. prieauglis: Turiu rašytą ganyklą gyvoliams su prývaisiu Šts. Už šėrybas avių tau liks prievaisius J. Ir peržegnos vaisių tavo žyvato, ... prievaisių tavo karvių RB5Moz7,13. Penktoje dienoje žuvis ir paukščius tūleriopu prievaisiumi iš vandens sutvėrė MT41. Viena motina visą pryvaisių turia bitims duoti S.Dauk. 3. Prk jauniklis gyvūnas, gyvulys: Jin pati (avelė) mažutė, jos i príevaisius mažutis Bsg. Jo kūtės buvo pilnos visokių gražių jaunų pryvaisių S.Dauk. Nereik staldyje nė avių, nė kiaulių skersti, nes šiaip jų prievaisiai išdvesiantys LTR. Žuvių príevaisius, auginama žuvikė KII185. 4. sing. augalų vaisiai, derlius: Žiūrėkit, kiek viena cibulio skilčikė príevaisiaus davė Skr. Prievaisius, lauko vaisius MŽ149.